Žvakių žirklės ir skambutis tarnaitei kviesti
Žvakių žirklės – žirklės su nedidele dėžute, skirtos nukirpti per ilgą ar sudegusį žvakės dagtį. Labiausiai naudojamos buvo iki XIX a. vidurio, kai žvakės buvo pagrindinis apšvietimo šaltinis. Dėl nekokybiškų ar pigių medžiagų žvakės degdavo netolygiai ar rūkdavo, o dagtį reikėdavo patrumpinti dažnai. Tam naudotos žvakių žirklės turėjo nedidelę dėžutę, kur švariai ir saugiai įkrisdavo nukirpta dagties dalis, taip apsaugant nuo kibirkšties, kuri galėjo sukelti gaisrą. Populiarėjant kitiems patalpų apšvietimo būdams, žvakių žirklės pradėtos naudoti mažiau, tačiau elegantiškėjo jų dizainas, o pats įrankis tapo dekoro elementu.
AdM archyve saugomos žvakių žirklės dengtos sidabru, pagamintos Anglijos mieste Šefilde veikusioje garsioje sidabro dirbinių įmonėje „William Hutton & Sons“ greičiausiai XIX a. antroje pusėje.
Skambutis tarnaitei kviesti. Iš gintaro pagaminta skambučio dalis su mygtuku – elektrinės sistemos, esant reikalui pakviečiančios tarnaitę dalis. Tokios sistemos išpopuliarėjo XVIII a. pabaigoje, tuo metu jos buvo sudarytos iš sienose ar palubėse einančių virvių ir varpelių. XIX a. pabaigoje atsirado elektrinės tarnų kvietimo sistemos. Kambaryje buvo įrengiamas mygtukas, o tarnų kambaryje – lentelė su kambarių pavadinimais ar numeriais, paspaudus iškvietimo mygtuką, užsidegdavo lemputė. Tokios tarnų kvietimo sistemos kartu buvo ir statuso simbolis.
Žvakių žirklės bei skambutis buvo naudojami Mėmelio poligrafininkų Zybertų (Siebert) šeimos namuose (dab. pastatas Herkaus Manto g. 1). Skambučiu naudojosi dienraščio „Memeler Dampfboot“ leidėjo našlė Helenė Zybert (Helene Siebert, 1874–1940). 1944 m. pabaigoje, dėl artėjančio karo veiksmų besitraukdamas iš miesto šį skambutį pasiėmė H. Zybert žentas Herbertas Gusovius (Herbert Gusovius), pokariu pritaikęs skambutį įjungti elektros apšvietimą savo namuose Vakarų Vokietijoje.
