Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinas, Heidelbergo universiteto lietuvių studentų atminimo juosta ir dokumentų portfelis

V. Gaigalaitis, gimęs kaimo ūkininkų šeimoje, mokėsi Klaipėdoje bei Tilžėje, studijavo Karaliaučiaus universitete. 1900 m. buvo įšventintas į kunigus, dirbo Ramučių, Priekulės bei Katyčių parapijose. Išėjęs į pensiją, dvasininko veiklos nenutraukė, 8-erius metus buvo Lietuvos evangelikų liuteronų sinodo senjoru, vizitavo parapijas, palaikė ryšius su užsienio šalių dvasininkais.

V. Gaigalaitis daugiau nei 20 metų užsiėmė  aktyvia politine veikla, buvo Prūsijos landtago Žemesniųjų rūmų deputatu.

Dar 1884 m. pasirodė pirmoji V. Gaigalaičio publikacija, vėliau jis parašė ir išleido 25 leidinius.

V. Gaigalaitis – vienas iš pirmosios lietuvių gimnazijos Klaipėdoje, vėliau tapusios Vytauto Didžiojo gimnazija, steigėjų. Aktyviai palaikė ryšius su Latvijos kultūros veikėjais, gyvendamas Klaipėdoje steigė įvairius kursus jaunimui, organizavo liaudies meno parodas, buvo vienas iš Klaipėdos krašto muziejaus draugijos, davusios pradžią dabartiniam Mažosios Lietuvos istorijos muziejui, steigėjų.

Nuo V. Gaigalaičio gyvenimo neatsiejama Klaipėdos krašte veikusi labdaros, kultūros ir švietimo draugija „Sandora“, kurios pirmininku jis buvo daugiau nei 30 metų.

1928 m. gegužės 15 d., baigiantis oficialioms Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečio minėjimo iškilmėms, tuometis valstybės prezidentas Antanas Smetona už ypatingus nuopelnus Lietuvai dr. Vilių Gaigalaitį apdovanojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III-iojo laipsnio ordinu. Po dvejų metų, 1930 m. rugsėjo 27 d. švenčiant V. Gaigalaičio 60 metų jubiliejų prezidento Antano Smetonos jis buvo apdovanotas Lietuvos kunigaikščio Gedimino II-ojo laipsnio ordinu.

Nuo XVI a. antrosios pusės seniausiame Vokietijoje Heidelbergo universitete studijavo Lietuvos didikai ir bajorai. Universitetas garsėjo stipriomis mokslo tradicijomis. Heidelbergo universiteto C. Winterio leidykla 1880–1912 m. leido „Mitteilungen der Litauischen literarischen Gesellschaft“ („Lietuvių literatūros draugijos pranešimai“). Šis leidinys, nors ir ėjęs vokiečių kalba, laikomas pirmuoju moksliniu lituanistikos tęstiniu leidiniu.

Odinis dokumentų portfelis su įrašu vokiečių kalba viduje. Šis nuosavybės  įrašas juodu rašalu padarytas jau po 1941 m. įvykusio V. ir M. Gaigalaičių persikėlimo į Vokietiją. Po Lietuvos okupacijos 1940 m. V. ir M. Gaigalaičiai nusprendė išvykti į Vokietiją, pasinaudodami M. Gaigalaitienės kilme. Tuo metu V. Gaigalaitį vis labiau kamavo aštrėjančios sveikatos problemos. Apie būsimą leidimą išvykti 1941 m. vasarį Gaigalaičiams buvo pranešta vos prieš 4 dienas. Keletą mėnesių praleidę pabėgėlių stovyklose, 1941 m. viduryje V. ir M. Gaigalaičiai apsigyveno pas Marios gimines Frankfurte. Bandymai gauti Vokietijos pilietybę ar susigrąžinti nusavintą turtą, likusį Klaipėdos krašte ir Lietuvoje, buvo nesėkmingi. Visą likusį laiką iki pat mirties V. Gaigalaitis gyveno prižiūrimas slaptosios policijos, t. y. gestapo – jam buvo draudžiama politinė veikla, taip pat sutuoktiniai neturėjo teisės išvykti iš gyvenamosios vietovės. 1942 m. Gaigalaičiams buvo liepta persikelti į Bretteno miestelį, čia gyvendamas, V. Gaigalaitis rašė atsiminimus, o 1945 m. lapkričio 30 d. mirė.

Fotogr. Antanas Lukšėnas