Regalienkette des Schützenkönigs der Memeler Schützengilde, 19. 20. Jhr.

Mėmelio šaulių gildija, aktyviai gyvavusi šimtmetį, išnyko po Antrojo pasaulinio karo, tačiau mieste paliko savo ženklų – Šaulių gatvės pavadinimą, kuris kilo nuo čia pastatytų Šaulių namų ir įrengtos šaudyklos, pačius Šaulių gildijos namus (šiuo metu – Koncertų salė) su šalia esančiu parku.

Kaip teigia J. Tatoris, viduramžiais Europos miestuose amatininkai, norėdami apginti miesto ir savo interesus, atsispirti kunigaikščiams, ginklavosi. Vėliau tokios sukarintos šaulių organizacijos, praradusios gynybines funkcijas, virto kultūrinėmis ir sportinėmis.

Pirmoji Mėmelio šaulių gildija įkurta 1354 m. J. Zembrickis mini, kad ši sąjunga pirmąją privilegiją gavo 1697 m. Karaliaučiuje, po metų jai buvo suteiktas Šaulių gildijos statutas, kurį vėliau patvirtino tuometis Prūsijos karalius Frydrichas I. Deja, Septynerių metų karo (1756–1763) metu, 1757 m., smarkiai nukentėjo sąjungos šaudykla, pati gildija ėmė prarasti savo reikšmę ir iširo. Ji atkurta praėjus 80-iai metų, 1838 m. Jos statutą patvirtino karalius, 1841 m. gildija vėl įsigijo savo šaudyklą, o 1843 m. karaliaus įsaku gavo korporacijos teises. Karalius Frydrichas Vilhelmas IV atsiuntė ne tik privilegijas, bet ir 10 vertingų garbės ženklų – medalį su karaliaus atvaizdu, kurį turėjo nešioti gildijos pirmininkas, bei devynias sidabrines plaketes su vokiečių ordino magistro Vinricho Kniprodės portretais. Jos turėjo būti nešiojamos prisegtos prie juodos, baltos ir mėlynos spalvų juostos. Miestas Šaulių gildijai perleido du hektarus žemės, buvusios už tuomečių Liepojos vartų, paskirdamas ją gildijos šaudyklai ir pastatams. Į šią vietą vedanti gatvė buvo pavadinta Šaulių vardu.

Su Šaulių gildija mieste atsirado graži tradicija – kasmet, dažniausiai vasaros viduryje, vykdavo šventė, kurios metu šaudymo rungtyje nugalėjęs gildijos narys būdavo skelbiamas tų metų karaliumi. Vienu metu Šaulių karaliumi buvo miesto burmistras, kitais metais išrinkti pirkliai, amatininkai, valdininkai, mokytojas, kirpyklos savininkas. Buvo metai, kai karaliais tapo du asmenys arba tas pats asmuo po kelių metų buvo išrinktas vėl. Be karaliaus būdavo išrenkami ir du riteriai. Jais tapdavo šauliai, užėmę antrąją ir trečiąją vietas šaudymo varžybose.

Šaulių namus J. Tatoris apibūdina kaip antrą pagal reikšmingumą pastatą mieste po teatro. Juose buvo rengiami koncertai, puotos ir vaidinimai, vykdavo įvairių organizacijų susirinkimai, iškilmingi minėjimai ir posėdžiai. 1841 m. įsigiję nemažą žemės plotą, šauliai įsirengė šaudyklą, kurios apsauginiam pylimui panaudojo išlikusią seną miesto įtvirtinimo dalį. Gana greitai dabartinėje Šaulių gatvės pastatytas mūrinis pastatas, pasodintas didelis sodas, kuriame pastatyta pakyla orkestrui, stiklinis paviljonas, fontanas. Iki pat 1914 m. šaudykla buvo šalia Šaulių sodo, kėgelbanas, kuris išardytas po Pirmojo pasaulinio karo, veikė greta buvusios Geležinkelio gatvės (dab. S. Nėries gatvė). Jį panaikinus, kurį laiką žemės sklypas buvo tuščias, vėliau jame buvo pastatytos Vytauto Didžiojo gimnazija ir Raudonojo Kryžiaus ligoninė. Kaip kompensacija 1923 m. Šaulių gildijai buvo išnuomotas sklypas šalia Karališkosios giraitės.

Teigiama, jog XX a. pradžioje Mėmelio šaulių gildija buvo didžiausia tokia šaulių sąjunga visoje Vokietijoje. Taip pat kai kurie šaltiniai teigia, jog Mėmelio šaulių gildiją galima vadinti seniausia sporto organizacija dabartinėje Lietuvos teritorijoje.

Pasakojama istorija apie šių grandinių išvežimą iš Mėmelio 1944 m. Paskelbus evakuaciją, paskutinio Šaulių karaliaus, išrinkto dar 1939 m., mėsininko Erich Kopp žmona, negalėjo palikti savo vyro didžiausio turto, todėl besitraukdama regalijas pasiėmė vietoje kitų reikalingų daiktų. Kelionėje ponia Kopp susidūrė su dideliais sunkumais, iš jos buvo reikalaujama palikti bagažą, tačiau moteris regalijas išsaugojo. Pats E. Kopp dingo Antrojo pasaulinio karo metu. Vėliau Vakarų Vokietijoje atsidūrusios grandinės priklausė su Klaipėdos kraštu nesusijusiems asmenims. XX a. 9 deš. regalijos buvo perduotos išeiviams iš Klaipėdos krašto – AdM draugijai.

Parengė Viktorija Karalienė